Samurajai

Samurajus (Jap. 武士　buši – „karys“; 士 / 侍 samurai <- 侍う samurau – „tarnauti“; 士とま – shitoma) – Japonijos XII-XIX amžiuje gyvavusio feodalinio karinio luomo atstovas. Samurajai visą gyvenimą atiduodavo dvasiniam ugdymui, kovai.
Dauguma samurajų tarnavo japonų aristokratijai, buvo japonų kunigaikščių daimio vasalai; tik kai kurie iš jų turėjo žemės. Labiausiai privilegijuotieji, – hatamotai, – buvo šiogūnų tiesioginiai pavaldiniai. Samurajai vadovavosi elgesio kodeksu busido, karo tarnibą laikė vieninteliu jiems derančiu verslu, niekino mirtį.
Samurajų luomas iškilo ir susiformavo 11-12 a (vėlyvajame Heian laikotarpije) trijų tuo metu Japonijoje pagrindinių klanų, – Minamoto, Fujiwara ir taira, – karų dėl žemės metu. Kai kurie turėjo ryšių su valdančiąja kasta, kiti buvo samdiniai. Samurajai buvo labai lojalūs savo damio
(kunigaikščiams), mainais už tai gaudami žemių ir galios. Kiekvienas
daimio savo ruožtu naudojosi samurajais, kad apgintų savo žemes ir
išplėstų jų valdas.
Ilgainiui samurajai tapo puikiais kovotojais tiek raiti, tiek ir ant
žemės. Mokėsi beginklės ir kovos su ginklais. Ankstyvieji kariai
pabrėždavo kovą su lanku ir strėlėmis, „artimai“ kovai ir priešininkų nukirsdinimui naudojo kalavijus.Kamakuros laikotarpiu kovos su mongolais XIIIa. pakeitė samurajų kovos stilių. Jie ėmė dažniau naudoti kalaviją, ietis ir naginatą, galiausiai raitą kovą pakeitė kova ant žemės.
Tuo metu atsirado samurajų kodekso bušido.
užuomazgos. Idealiu samurajai vadino karį stoiką, kuris laikėsi šio
kodekso, karys taip pat turėjo būti drąsus, garbingas ir ištikimas
gyvybei. Ritualinė savižudybė seppuku laikyta kaip alternatyva negarbei ar pralaimėjimui. Tada labai sureikšmintas kalavijo kultas.
Kariams buvo suteikta privilegija nešioti du kalavijus (daisho), o taip pat jiems buvo leista bet kuriuo metu nužudyti jį įžeidusį pilietį. Ilgasis kalavijas (daito – katana) buvo daugiau nei 60 cm ilgio, trumpasis (shoto – vakizaši) – 30-60 cm ilgio.
Pasibaigus feodaliniams vidaus karams, XVIIa. pradžioje suvienijus Japoniją, luomo reikšmė ėmė smukti. Edo laikotarpiu. (1603-1867) iš samurajų buvo atimtas tiesioginis kaimų valdymas, juos perkėlė į miestą ir suteikė valdininko atliginimą. Taip pat buvo leista užimti valdininko vietas. Samurajai tapo valstiečių. bruzdėjimų malšintojais, dalis tapę roninais, ėmė verstis amatais ir prekiba. Tačiau XIX amžiaus viduryje vis dar buvo apie pusę milijono samurajų.
Žemesnio rango samurajai, kurie troško pakilimo ir suvokė XIXa. įsiveržusių Vakarų jėgų nacionalinius tikslus, prisijungė prie judėjimo prieš tokugavų režimą. Vakarų Japonijos (Čiošiu ir Sacuma sričių) samurajų sukeltas sukilimas 1867 m. nuvertė šiogūną. Tokiu būdu eiliniai samurajai stipriai prisidėjo prie Meiji restouracijos.
Kai 1871 m. oficialiai panaikintas feodalizmas, samurajų luomas buvo panaikintas, tačiau jie padėtį išsaugojo, tapdamižemvaldžiais, valdininkais, karininkais.
Nepatenkinti buvę samurajai 1877 m., valdant takamori saigo Satsuma srityje prisidėjo prie maišto, tačiau naujai suformuota nacionalinė kariuomenė greitai juos numalšino.

Septyni pagrindiniai samurajaus kodekso principai:

• 義 – Gi – Teisingumas (angl. rectitude)
  
• 勇 – Yu – Drąsa
  
• 仁 – Jin – Geranoriškumas (angl. benevolence), sugebėjimas derinti savo ir kitų interesus.
  
• 礼 – Rei – Pagarba.
  
• 誠 – Makoto arba 信 – Shin– Sąžiningumas (angl. honesty).
  
• 名誉 – Meiyo – Šlovė (angl. honor, glory).
  
• 忠義 – Chūgi – Ištikimybė.