tradicinė muzika

Tradicinė Japonijos muzika, kitaip dar vadinama Hogaku būna skiriama į kelias pagrindines rūšis:


Gagaku:

Senovinė muzika, atkeliavus iš Kinijos ir Korėjos. Ji laikoma pačia
seniausia Japonijos tradicine muzika. Verčiant pažodžiui vadintųsi
"elegantiškoji muzika" ir neveltui ja mėgavosi daugiausia
imperatoriškųjų rūmų kilmingosios šeimos. Tai buvo net ne muzika, o
tarytum visas spektaklis, kurį garbingiesiems svečiams taip pat
galėdavo groti tikrai ne bet kas.


Biwagaku:

Šios muzikos pavadinimas kilęs nuo keturstygio instrumento Biwa.
Sakoma, kad šis instrumentas yra mėgstamiausias muzikos deivės Benten,
taip pat dažnai skirtas dainuojamajai poezijai ar net mokymui apie
budizmą. Biwa, šiek tiek primenanti europietiškąją liutnią, kaip ir
daugelis kitų dalykų atkeliavo į Japoniją iš centrinės azijos, maždaug
apie VI a. Jomis dažnai grodavo keliaujantys muzikantai. Deja, šis
instrumentas ir jo muzika vos nebuvo galutinai užgošti prasidėjus
pirmąjam 'importui' iš vakarų pasaulio, nors biwa taip pat atkeliavusi
iš Persijos, savotiškai laikytina 'vakarų pasaulio dalimi'. Vėliau jos
garsas šiek tiek pakito, tapo sodresnis ir išraiškingesnis, ja ėmė
groti netgi samurajai, siekdami pakelti karių dvasią prieš mūšį ir
nuraminti siela po jo. Tas instrumentas vadintas Satsuma-Biwa ir šiandien yra labai nedaug žmonių, dar mokančių tinkamai groti.

Nogaku:

Muzika, grota per Noh
spektaklį, kitaip tariant, tai muzikinė drama, kitų retkarčiais
netiksliai pavadinama 'japoniška opera'. Muziką groja keturi žmonės:
trys būgnininkai ir vienas fleitininkas, jie taip pat kartais atlieka
ir choro partijas. Tačiau skirtingai nuo pačios operos čia pagrindinis
veikėjas, dama, niekuomet nedainuoja aukštomis tonacijomis, o dažnai ne
tik kad nedainuoja, bet tik poetiškai šneka. Paplitusi nuo XIV a. ir
kildinama iš kinų teatro. Vėliau netgi įtakojo kabuki ir butoh raidą.


okyoku:

Tai muzika, grojama trylikastygiu instrumentu(citra) Koto.
Taip pat iš Kinijos VII a. atkeliavęs instrumentas, gan didelis ir juo
buvo grota tik kilmingųjų namuose. Tačiau situacija šiek tiek pasikeitė
XVIIa. Aklas muzikantas Yatsuhashi Kengyo (1614-1684) išmoko groti Koto
iš draugo Hosui, šia citra grojusio rūmuose. Pamatęs, kad tai puikus
instrumentas ir juo gali gerai groti netgi aklieji, Kengyo ėmėsi šiokių
tokių pertvarkų - jis stengėsi, kad šį instrumentą pamėgtų kuo daugiau
žmonių, parašė daug dainų, šiek tiek modifikavo patį instrumentą, kad
juo galėtų groti aklos moterys. Nepaisant mažytės modifikacijos, šis
instrumentas laikomas bene mažiausiai pakitusiu iš visų tradicinės
muzikos intrumentų.


Shakuhachi:

Muzika, grojama su 55 cm ilgio fleita Shakuhachi.
Iš bambuko daromos fleitos buvo naudojamos dzen budizmo vienuolių. Nors
ir buvo draudžiama, jie keliaudavo po šalį grodami, kartais net
užsidėję pintus krepšius ant galvos, kaip izoliacijos nuo materialaus
pasaulio simbolį. Valstybė keletą sykių netgi mėgino visai uždrausti šį
instrumentą, tačiau dėl švelnių, paprastų garsų ir paties instrumento
paprastumo, jis vistik išliko toks pats populiarus. Apie 1980-aisiais
netgi imtas dažnai naudoti vakarietiškoje popkultūros muzikoje ^_^

Shamisenongaku:

Muzika, išgaunama grojant Shamisen
instrumentu, tokia keistoka gitara tik su trim stygom. Tokia muzika
dažnai grojama kabuki ir banraku. Tai itin universalus instrumentas,
kuris gali skambeti ir teatre, solo, ar kartu su kita shamisen. Juo
grodavo ir groja tiek vyrai, tiek moterys. Geišos kartu su šiuo
instrumentu dainuodavo dainas, vadinamas Kouta ar Jiuta.
Yra labai daug shamisen rūšių ir su kiekviena iš jų grojama skirtingo
stiliaus ir garso muzika, lemusi neblestantį populiarumą. Skirtingai
nei Satsuma-Biwa, shamisen groja dažnai ir šiandien, nes tai nėra taip
daug pastangų reikalaujantis instrumentas.